Iš visų augalų daržovės bene labiausiai bijo piktžolių. Piktžolių daroma žala daržovėms yra labai įvairi. Jos išdžiovina ir alina dirvą. Ypač tai nuostolinga lengvose žemėse, kur maisto medžiagų ir vandens atsargos visuomet yra mažesnės negu sunkesniuose dirvožemiuose.
Piktžolės stelbia kultūrinius augalus, užstodamos jiems šviesą. Būdamos geriau prisitaikusios prie nepalankių aplinkos sąlygų, jos greičiau auga ir vystosi už daržoves. Dėl to, ypač pradinėse daržovių augimo fazėse, piktžolės gali daržoves visiškai nustelbti. Be to, piktžolės platina daugybę kultūrinių augalų grybinių bei virusinių ligų ir kenkėjų. Per piktžoles taip pat plinta daug parazitinių grybelių. Bulvinių šeimos piktžolės platina bulvinį raupį – bulvių vėžio ligos sukėlėją. Pupų rūdys gyvena ant daugelio laukinių vikių rūšių.
Daržovių piktžolių yra daug. Lietuvoje galima rasti daugiau kaip 100 rūšių piktžolių, kurios plačiai ir gausiai paplitę. Dažniausiai tai yra tokios piktžolės, kurioms reikia daug maistinių medžiagų, ypač azoto, ir kurios gerai prisitaikusios prie nuolatinio dirvos purenimo. Visos daržovių piktžolės subrandina labai daug sėklų. Pavyzdžiui rusvoji šerytė gali duoti apie 6 000, dirvinė pienė – 19 000, baltoji balanda – 100 000, o smulkiažiedė galinzoga net iki 300 000 sėklų.
Patekusios į dirvą piktžolių sėklos kurį laiką nedygsta – praeina galutinio brendimo laikotarpį, kurio metu dar vyksta sėklose sudėtingi biocheminiai pasikeitimai. Vienų piktžolių galutinio brendimo laikotarpis trunka kelis mėnesius, kitų – net kelerius metus. Ypač ilgas (5 – 6 m.) galutinio brendimo laikotarpis yra kai kurių daržovių piktžolių – dirvinės čiužutės, paprastosios rietmenės, paprastojo dalgučio ir kt. Paskui piktžolių sėklos jau gali dygti, jei tik yra tam palankios sąlygos. Kadangi net to paties augalo sėklų galutinis brendimo laikotarpis yra nevienodas, tai jos sudygsta paprastai per gana ilgą laiką. Piktžolių dygimo laikotarpis priklauso dar ir nuo nevienodos anatominės sėklų sandaros. Vienos sėklos turi storesnę ir tankesnę luobelę, pro kurią į vidų negali patekti nei vanduo, nei oras, kitų sėklų luobelė yra plonesnė, laidesnė, dėl to jos greičiau išbrinksta ir sudygsta. Pagaliau piktžolių sėklos,praėjusios galutinio brendimo laikotarpį, dar gali gana ilgai išgulėti dirvoje, neprarasdamos daigumo, kol gaus tinkamas sąlygas dygti – pakankamai oro, drėgmės ir šilumos.
Piktžolės yra gerai prisitaikusios ir prie dirvožemio sąlygų. Lengvuose dirvožemiuose dažniausiai auga rusvoji ir žalioji šerytė, paprastoji rietmenė, paprastasis dalgutis, smulkiažiedė galinzoga, dirvinis ridikas, kvapnioji aniužė, baltoji balanda ir kt. Sunkesniuose dirvožemiuose galima aptikti dirvinę, daržinę ir šiurkščiąją pienę, dirvinę usnį, dirvinę karpažolę, vaistinę žvirbliarūtę, raudonžiedę ir apskritalapę notrelę, garstuką ir daugelį kitų. Kadangi, auginant daržoves, dirva būna tręšiama ir nuolat purenama, tai ir sunkieji dirvožemiai pasidaro pureni, struktūringesni, todėl juose gerai veša ir daugelis lengvųjų daržovių piktžolių.
Visa tai, kas gerina daržovių auginimo sąlygas ir padeda užauginti gausesnį derlių, tuo pačiu tiesiogiai ar netiesiogiai mažina piktžoles. Pavyzdžiui, dirvas nusausinus, labai sumažėja pelkinių notrų, žliūgių, vikšrių, gysločių. Pakalkinus išnyksta smulkioji rūgštynė, dirvinis kežys, vienametė klėstenė, pelkinė katpėdė ir kitos rūgščiuose dirvožemiuose augančios piktžolės.
Tinkamu žemės dirbimu ne tik reguliuojamas dirvos maisto medžiagų ir vandens režimas, bet ir naikinamos piktžolės, jų sėklos ir šaknys.
Tarpueilių purenimas ir ravėjimas. Purenant tarpueilius ir ravint sunaikinamos piktžolės tarpueiliuose arba tarp augalų. Juo anksčiau purenama ir ravima, tuo lengviau pavyksta sunaikinti jaunus piktžolių daigus, kuriems kenkia net menkas šaknų sistemos sužalojimas. Dėl to yra naudinga, sėjant ilgai dygstančias daržoves, pavyzdžiui morkas, primaišyti greitai dygstančių augalų (pvz. salotų) sėklų, kad jie sudygę išryškintų eilutes ir leistų anksčiau pradėti purenti tarpueilius. Ravėti geriausia tada, kai dirva yra normalaus drėgnumo. Iš perdžiūvusios dirvos sunku su šaknimis išrauti piktžoles. Esant šlapiai dirvai, piktžolės išsirauna su dideliu žemių gumulu, o tai gali pakenkti daržovėms. Išrautos piktžolės metamos į krūvas tarpueiliuose, o paskui surenkamos ir išnešamos iš lauko. Čia pat vietoje paliktos piktžolės, gavusios lietaus, dažnai vėl sugeba įsišaknyti, o jeigu yra pasiekusios žydėjimo fazę – begulėdamos dirvoje pribrandina ir išbarstyto sėklas.
Mulčiavimas. Mulčiuojama specialiu popieriumi, durpėmis arba kokia nors kita medžiaga. Mulčiuotoje dirvoje piktžolių yra 4 – 8 kartus mažiau, negu nemulčiuotoje. Mulčiavimas labiausiai veikia vienmetes piktžoles, kurios negaudamos šviesos, negali toliau nei augti, nei vystytis. Daugiamečių piktžolių mulčiavimu nepavyksta visai išnaikinti. Daugumas jų tik gerokai susilpninamos, bet nesunaikinamos, nes jos ilgai gali išgyventi be saulės šviesos, misdamos šaknyse sukrautomis maisto medžiagomis.